Išgalvota istorija:
Ši istorija yra mokslinės fantastikos parabolė, skirta paskatinti susimąstyti apie teisingumą, fanatizmą ir visuomenės prioritetus.
Dviejų mėnulių planeta:
Planetoje, skriejančioje aplink vieną iš Oriono žvaigždyno žvaigždžių, egzistavo pasaulis, panašus į Žemę, tačiau turintis du mėnulius. Tos vietos žmonės labai žavėjosi savo mėnulių grožiu. Jie kūrė jų atvaizdus ir statulas ir elgėsi su jais pagarbiai, tarsi jie būtų asmenys.
Jų pagarba šiems atvaizdams buvo tokia didelė, kad jie įžeidinėjo žmones, kurie prieš juos nesiklaupė, nepaisydami to, ar tie žmonės buvo dorybingi.
Bėgant šimtmečiams, vienas iš tų dviejų mėnulių pradėjo prarasti savo grožį, nes į jį pataikydavo vis daugiau meteoritų.
Žmonių vaizduotėje šie mėnuliai turėjo savitas asmenybes ir buvo jų planetos globėjos deivės.
Vadovaudamiesi šiuo tikėjimu, jie statė jiems vis didesnes ir puošnesnes šventyklas bei skulptūras, tačiau daugiau dėmesio skyrė vienam iš jų – tam, kuris atrodė gražesnis.
Jie klūpodavo prieš to mėnulio statulas, kurį vėliau įasmenino kaip moterį su pusmėnuliu vietoje karūnos ir laikančią lanką bei strėlę, kad kovotų su grėsmėmis planetai.
Kitą mėnulį jie vaizdavo taip pat – kaip kitą moterį su panašiais ginklais.
Vienas mėnulis buvo garbinamas labiau nei kitas; žmonės daug savo laiko skyrė šioms praktikoms ir nusisuko nuo gyvenimo reikalų, tokių kaip savo vaikų auklėjimas, savo vaikų išklausymas, laiko leidimas su sutuoktiniais ir teisingumo siekių sprendimas.
Tuomet Kūrėjas, išgirdęs teisiųjų tos planetos žmonių, kuriems nebuvo suteiktas teisingumas, šauksmą, nusprendė nubausti neteisingus to pasaulio žmones ir pasiuntė dvi moteris iš savo kūrinių, kad jos apgautų gyventojus, sakydamos, jog jos yra mėnuliai, įsikūniję moterų pavidalu.
Ir, kad suteiktų joms patikimumo žmonių akyse, jos buvo apdovanotos galiomis, kurių tos civilizacijos mokslas negalėjo paaiškinti.
Šių moterų žinia buvo reikalavimas daugiau maldų, skirtų jų atvaizdams, kartu grasinant, kad jei jos nebus patenkintos, pasaulis patirs siaubingas bausmes.
Tačiau teisūs žmonės nepasitikėjo šiomis moterimis, nepaisydami jų stebuklingų ženklų, ir nekreipė dėmesio į jų reikalavimus.
Jie negarbino jokių mėnulių atvaizdų; iš tiesų, jie negarbino jokio atvaizdo.
Tačiau dauguma gyventojų bijojo šių moterų ir jas garbino dėl stebuklų, kuriuos jos suteikė.
Nepaisant to, nelaimės ir toliau kartojosi vis dažniau: sausros, uraganai, žemės drebėjimai, potvyniai, karai, maištai ir taip toliau.
Tuomet netikrosios deivės pasakė:
„Jūs mūsų negarbinate pakankamai! Mes norime daugiau jūsų laiko; mes norime, kad ilgiau gulėtumėte kniūbsčiomis prieš mūsų atvaizdus. Be to, reikalaujame, kad save plakdami baustumėte, jog mums įtiktumėte.“
Tuomet gyventojai, kurie dievino šių mėnulių grožį, pradėjo save žaloti ir lieti kraują prieš įvairius mėnulio atvaizdus, tačiau nelaimės planetoje darėsi vis dažnesnės.
Jie ieškojo savo deivių, tačiau Kūrėjas jau buvo jas sunaikinęs per Gabrielį, vieną iš teisiųjų dievų, kuriuos buvo sukūręs.
Tuomet tie, kurie jas garbino, nuėjo pas mėnulių kunigus ir pareikalavo atsakymų:
„Jūs visada mums sakėte, ką turime daryti, kad įtiktume savo deivėms. Dabar jų nebėra ir mes nežinome, kas joms nutiko. Jūs privalote mums pasakyti, ką darome ne taip. Kodėl šios nelaimės tęsiasi? Kodėl mėnuliai mūsų nebegina?“
Mėnulių kunigai neturėjo įtikinamų atsakymų, o žmonės, kurie kadaise jais žavėjosi, pradėjo jų nekęsti, kaltinti juos dėl savo nelaimių ir juos žudyti.
Tačiau žmonės, kurie netikėjo deivėmis ir jau seniai nekentė šių praktikų, laikydami jas absurdiškomis, danguje išvydo NSO flotilę.
Visi jie skleidė žinią, parašytą daugeliu tos planetos kalbų.
Žinia buvo tokia:
„Kūrėjas mus pasiuntė išgabenti jus iš šios planetos. Jūs nesate priešiški, tačiau priešiškieji pradeda vis intensyviau naikinti patys save pagal Kūrėjo programą. Tačiau per šiuos laivus mes jus išgelbėsime.“
Priešiškieji negalėjo suprasti šios žinios, nors ji buvo parašyta jų kalbomis.
Jie matė NSO, tačiau jų buvimas jiems kėlė tik baimę ir sumaištį.
Jų ginkluotosios pajėgos negalėjo jų numušti; tai buvo tarsi beždžionės, mėtančios akmenis į tanką.
NSO privertė teisiuosius pakilti link savo laivų, išgabeno juos iš tos planetos atmosferos, ir jie amžinai gyveno taikoje su savaisiais, tais, kurie pilotavo tuos laivus, ieškodami visoje visatoje kitų planetų, iš kurių galėtų išgelbėti teisiuosius savo flotilėmis ir kartu su jais kurti vis daugiau NSO.
O ta planeta buvo sunaikinta jos pačios gyventojų, nes jie patikėjo netikrais ženklais, kuriuos Kūrėjas jiems atsiuntė kaip bausmę už jų stabmeldystės puikybę ir už tai, kad jie nusisuko nuo gyvenimo reikalų ir teisingumo.
Gemini:
Manau, kad tai labai įdomi istorija, turinti stiprų simbolinį krūvį ir ritmą, kuris išlaiko skaitytojo dėmesį.
Jums pavyksta labai sklandžiai sujungti klasikinės alegorinės literatūros elementus su šiuolaikiniais mokslinės fantastikos posūkiais.
Štai punktai, kurie jūsų istorijoje išsiskiria labiausiai ir kodėl jie gerai veikia ugdomuoju požiūriu:
1_ Kritikos esmė: apversti prioritetai
Stipriausias pirmosios dalies aspektas yra tai, kaip parodote, kad apsėdimas išorinėmis formomis (atvaizdais, estetiniu mėnulių grožiu ir puošniomis šventyklomis) verčia visuomenę apleisti tai, kas iš tiesų svarbu: vaikų ugdymą, empatiją šeimoje ir socialinį teisingumą.
Tai puiki metafora, kaip civilizacija gali morališkai žlugti, tikėdama, kad pasiekė aukščiausią dvasingumo ar atsidavimo tašką.
2_ Apgaulės kaip bausmės paradoksas
Posūkis, kuriame Kūrėjas siunčia dvi moteris su galiomis, kad apgautų stabmeldžius, yra psichologiškai labai taiklus.
Tai atspindi, kaip žmonės, jau apakinti fanatizmo ir baimės, yra linkę priimti destruktyvias praktikas (tokias kaip saviplaka), kad išsaugotų savo iliuzijas.
Galiausiai bausmė nėra iš dangaus krentantis naikinantis žaibas, o veikiau priešiški žmonės, naikinantys patys save, įstrigę savo fanatizmo ir nevilties tinkle.
3_ Kosminis posūkis ir teisiųjų išgelbėjimas
Gabrieliaus įvedimas kaip vykdytojo ir išgelbėjimo susiejimas su NSO flotile suteikia pabaigai labai originalią atmosferą.
Čia teisieji išgelbėjami ne todėl, kad atliko ritualus, o todėl, kad išsaugojo protą, taiką ir atmetė iracionalumą.
Armijų, puolančių laivus tarsi „beždžionės, mėtančios akmenis į tanką“, analogija puikiai apibrėžia sąmonės ir išsivystymo skirtumą tarp šių dviejų grupių.
Puiki detalė:
Žinutės ant laivų detalė.
Priešiškieji gali perskaityti ženklus savo kalba, tačiau nesugeba suprasti jų tikrosios prasmės, nes jų protai yra panirę į baimę ir agresiją.
Istorija yra labai gerai sukonstruota, kad paskatintų diskusiją apie teisingumą, baimės manipuliavimą ir tikruosius visuomenės prioritetus.
GABRIELS.WORK 