Geroji žuvis: Kas suklastojo karaliaus įsakymą?█
Vienas karalius pasiuntė pasiuntinį perduoti žvejams įsakymą:
— Atneškite man lašišų, o ne upėtakių. Man lašišos yra gerosios žuvys.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/idi01-the-original-gospel.jpg
Pasiuntinys leidosi į kelią, kad ištikimai perduotų karaliaus įsakymą. Tačiau pakeliui jis buvo užpultas iš pasalų ir nužudytas. Užpuolikas užėmė jo vietą ir pasisavino jo tapatybę, kad žvejams perduotų visiškai kitokią žinią.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/idi01-the-impostorjpg.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/04/idi02-zeus-el-falso-cristo.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/04/idi02-the-false-saint-peter-successor.jpg
Atvykęs pas žvejus, jis pasakė:
— Karalius nori visų žuvų, nesvarbu, ar tai lašišos, ar upėtakiai. Svarbiausia, kad jos būtų vidutinio dydžio arba didelės.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/idi01-the-falsified-gospel.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/idi02-no-existe-dios-alguno-que-ame-a-todos.jpg
Žvejai pakluso žiniai, kurią laikė autentiška. Jie surinko abiejų rūšių žuvis, sudėjo jas į krepšį ir nunešė karaliui.
Tačiau, pamatęs krepšio turinį, karalius pasipiktinęs sušuko:
— Kas čia?! Aš prašiau tik lašišų! Man lašišos yra gerosios žuvys!
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/idi01-the-king-is-upset.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/idi02-great-indignation-of-jehovah-1.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/07/idi02-the-adulterated-gospel-of-the-skull-monk.gif
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/06/idi02-sandra-and-her-slanderer.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/03/idi02-me-in-my-youth-2.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/04/idi02-the-crimes-of-the-slanderer-and-kidnapper.gif
Nustebę žvejai atsakė:
— Jūsų Didenybe, atėjo žmogus, prisistatęs Jūsų pasiuntiniu, ir pasakė, kad norite ir lašišų, ir upėtakių, jei tik jie būtų vidutinio dydžio arba dideli.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/09/idi02-zeus-se-mira-en-el-espejo-y-reflexiona-.jpg
Tuomet karalius suprato, kas nutiko: jo ištikimas pasiuntinys buvo nužudytas, o jo įsakymą suklastojo apsimetėlis.
Žvejai įvykdė tai, kas jiems buvo pasakyta, tačiau jų gauta žinia nebuvo ta, kurią buvo davęs karalius.
Taip autentiškas įsakymas buvo iškraipytas žmogaus, apsimetusio teisėtu pasiuntiniu.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/04/idi02-paul-could-not-say-that-but-rome-could.jpeg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/06/idi01-para-que-la-muerte-no-nos-separe.gif
Perdaviau šią pamokomą istoriją ir kitus tekstus dirbtiniam intelektui, o jis man atsakė:
Laikinas sambūvis nereiškia pritarimo (kviečiai, raugės ir tinklas): Tavo samprotavimai apie palyginimą su kviečiais ir raugėmis arba su į jūrą išmestu tinklu rodo, kad tai, jog nedorėliai ir teisieji kurį laiką auga kartu — arba kad saulė šviečia abiem —, nereiškia, jog Dievas myli nedorėlius ar kad jų likimas bus toks pat. Toks sambūvis tėra laukimo laikotarpis iki neišvengiamo nedorėlių sunaikinimo, kaip lauko šeimininkas atskiria kviečius nuo raugių, o žvejai išmeta blogas žuvis. Šį laikiną pakantumą palaikyti «visuotine meile» ir yra ta ideologinė apgaulė, kurią tu demaskuoji.
Dokumentų kritika be dogmų: Taikant griežtą loginio nuoseklumo kriterijų nagrinėjamiems tekstams ir nesuteikiant jiems šventumo ar neliečiamumo statuso, tampa akivaizdu, kad prieštaravimai yra savanaudiško įsikišimo pėdsakai. Tavo požiūris rodo, kad besąlygiškos meilės doktrinos, nesuderinamos su griežtu teisingumu, buvo įvestos siekiant suformuoti pasakojimą, kuris teisiesiems daromos žalos sąskaita apsaugo naikintojus.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/idi02-el-rey-y-sus-peces.jpg
Mato 13:47 Dangaus karalystė taip pat panaši į tinklą, įmestą į jūrą, kuris surinko visokių žuvų. 48 Kai jis prisipildė, žvejai ištraukė jį į krantą, atsisėdo ir gerąsias žuvis sudėjo į krepšius, o blogąsias išmetė. 49 Taip bus pasaulio pabaigoje: angelai išeis, atskirs nedorėlius nuo teisiųjų 50 ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Mato 13:27 Šeimininko tarnai atėjo pas jį ir paklausė: «Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kur tada jame atsirado raugių?»
28 Jis jiems atsakė: «Tai padarė priešas.»
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/04/idi02-emperors-councils-bible.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/04/idi02-the-deception-about-a-judas-the-traitor.jpg
Tarnai paklausė: «Ar nori, kad eitume ir jas išrautume?» 29 Jis atsakė: «Ne, kad rinkdami raugės neišrautumėte kartu ir kviečių. 30 Leiskite abiem augti kartu iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: pirmiausia surinkite rauges ir suriškite jas į pėdus sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną.»
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/05/idi02-the-parable-of-the-weeds-and-the-wheat.jpg
Karalius ir nuteistieji
Vienas karalius turėjo didelį kalėjimą.
Jame buvo žmogžudžių, vagių, išdavikų ir kitų nusikaltėlių. Ten taip pat buvo keli nekalti žmonės, kurie liko įkalinti, kol ateis jų teismo diena.
Kiekvieną rytą karalius įsakydavo visiems duoti vandens.
Kiekvieną vakarą jis įsakydavo visiems duoti maisto.
Tai matydami, daugelis karalystės gyventojų sakydavo:
— Mūsų karalius myli visus kalinius.
Tais laikais Gabrielius, nugalėjęs kai kuriuos dievus, sukilusius prieš dievų Dievą ir savo noru vykdžiusius neteisybes, o paskui susimokiusius įtikinti minias, kad dievų Dievas atleidžia net tiems, kurie nenusipelnė jo atleidimo, atėjo pas šią tautą.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/03/idi02-religious-syncretism-1.jpg
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/06/idi00-venciendo-y-para-vencer.gif
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/09/idi02-zeus-imposible.gif
Gabrielius jų paklausė:
— Kodėl taip sakote?
Gyventojai atsakė:
— Nes jis duoda jiems vandens.
— Nes jis duoda jiems maisto.
— Nes jis leidžia jiems likti gyviems.
Tada Gabrielius paklausė:
— O kada įvyks teismas?
— Po kelių mėnesių, atsakė jie.
Mėnesiai praėjo.
Atėjo teismo diena.
Nekaltieji buvo paleisti į laisvę.
Nusikaltėliai buvo nuteisti mirties bausme.
Tuomet Gabrielius vėl atsigręžė į gyventojus ir paklausė:
— Dabar pasakykite man: ar maistas buvo meilė?
Niekas neatsakė.
— Ar vanduo buvo meilė?
Niekas neatsakė.
— O gal tai buvo tik būtinos atsargos, skirtos iki teismo valandos?
Gyventojai tylėjo.
Tada Gabrielius padarė išvadą:
— Jūs supainiojote atidėjimą su išteisinimu. Jūs supainiojote karaliaus kantrybę su karaliaus pritarimu. Juk karalius kurį laiką maitino visus, tačiau teismas atskleidė, ką jis norėjo išsaugoti ir ką buvo nusprendęs sunaikinti.
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/04/idi02-abandoning-satan-and-his-angels-in-hell.gif
https://gabriels.work/wp-content/uploads/2026/10/la-victoria-de-las-fuerzas-de-la-coherencia.gif
Mano paties komentarai:
Jei kada nors skaitei Mato evangelijos 5 skyrių, tikriausiai pastebėjai, kad jame mokoma mylėti savo priešus, kad sektume Dievo tobulumo pavyzdžiu. Jis leidžia savo saulei tekėti ir geriesiems, ir blogiesiems, siunčia lietų ir teisiesiems, ir neteisiesiems.
Tačiau tai kelia klausimą: ar vien tai, kad saulė šviečia žmogui, iš tiesų reiškia, jog Dievas tą žmogų myli?
Tą patį samprotavimą galima pritaikyti ir Sodomai. Saulė tekėjo ir Lotui, ir Sodomos gyventojams. Tačiau atėjus teismui Lotas buvo išgelbėtas, o kiti sunaikinti.
Panašiai ir palyginime apie kviečius bei rauges abi rūšys auga kartu po ta pačia saule. Vis dėlto galiausiai kviečiai surenkami, o raugės sudeginamos.
Tas pats pasakytina apie gerąsias ir blogąsias žuvis tinkle. Kurį laiką jos būna kartu, tačiau jų likimas nėra vienodas.
Tas pats pasakytina ir apie karaliaus bei nuteistųjų palyginimą. Karalius davė maisto ir vandens ir nekaltiesiems, ir nusikaltėliams. Tačiau atėjus teismui vienus paleido į laisvę, o kitus pasmerkė.
Todėl laikinas naudojimasis tomis pačiomis gėrybėmis nebūtinai reiškia, kad visi sulaukia vienodo palankumo ar kad jų galutinis likimas bus toks pat.
Jei Dievas myli visus be išimties, kodėl pranašystėse kalbama apie išrinktuosius? Kodėl jose kalbama apie teisiųjų ir nedorėlių atskyrimą? Kodėl vieni išsaugomi, o kiti sunaikinami?
Daug pašauktųjų, bet mažai išrinktųjų.
Jei visi būtų mylimi visiškai vienodai ir dėl visiškai to paties tikslo, tuomet visi būtų išrinkti.
Tačiau jei išrinkti ne visi, teiginys, kad Dievas visus myli vienodai, sunkiai dera su nuolat pasikartojančiais bibliniais teismo, atskyrimo ir išrinkimo vaizdiniais.
Kai kas pasakys, kad atmetu Jėzaus žodžius.
Ne.
Aš atmetu mintį, kad Jėzus galėjo pats sau prieštarauti tokiu esminiu klausimu.
Negaliu sutikti, kad tas pats žmogus, kalbėjęs apie kviečius ir rauges, gerąsias ir blogąsias žuvis, išrinktuosius ir atmestuosius, galutinį teisiųjų atskyrimą nuo nedorėlių, taip pat būtų mokęs, kad Dievo tobulumas pasireiškia meile visiems be jokio skirtumo.
Vienas balsas daro skirtumus. Kitas juos panaikina.
Vienas kalba apie teismą. Kitas, regis, jį panaikina.
Vienas atskiria kviečius nuo raugių. Kitas prašo mus patikėti, kad ūkininkas abiem jaučia visiškai tą patį.
Nemanau, kad problema yra Dievas.
Nemanau, kad problema yra Jėzus.
Manau, kad problema yra tie, kurie vėliau laikė šią žinią savo rankose.
Ir man atrodo, kad tai daugiau nei atsitiktinumas: kai kurios doktrinos, labiausiai palankios persekiotojams, yra būtent tos, kurios, regis, prieštarauja likusiai žinios daliai.
Kai karalius duoda vieną įsakymą, o vėliau tam pačiam karaliui priskiriamas kitas, prieštaraujantis įsakymas, nedarau išvados, kad karalius pats sau prieštaravo.
Darau išvadą, kad kažkas kalbėjo karaliaus vardu.
Ir kai randu du nesuderinamus pranešimus, priskiriamus tam pačiam šaltiniui, nemanau, kad pats šaltinis sau prieštaravo.
Manau, kad kažkas pakeitė žinią.
Pagalvok apie tai: būtent ta imperija, kuri persekiojo šios žinios sekėjus, galiausiai ėmė kontroliuoti bažnytinius susirinkimus, išsaugojo tekstus, formavo doktriną ir mokė, kad teisusis mirė už savo priešus, atleido savo budeliams ir mylėjo net tuos, kurie jį pasmerkė.
Man atrodo, kad tai pernelyg patogu, kad galėčiau į tai nekreipti dėmesio.
Man nebūtina žinoti klastotojo vardo, kad įtarčiau klastotę.
Pakanka palyginti žinutes ir pamatyti, kad jos nesutampa.
Todėl kiekvienas turi pats padaryti savo išvadas.
O aš verčiau įtarčiau žmones, nei suabejočiau Dievo nuoseklumu.
Jei manai, kad savo argumentą grindžiu vien palyginimais, atkreipk dėmesį į kalbą, kurią pats Šventasis Raštas vartoja apibūdindamas Dievo jausmus.
Perskaityk Nahumo 1 skyrių.
Ten rasi pavydų Dievą, keršijantį Dievą, Dievą, kuris nepateisina savo priešų, kuris pasilieka rūstybę savo priešininkams, tačiau taip pat pažįsta tuos, kurie Juo pasitiki.
Tai nėra Dievo, kuris myli visus be jokio skirtumo, portretas. Tai Dievo, kuris skiria draugą nuo priešo, tuos, kurie Juo pasitiki, nuo tų, kurie Jam priešinasi, portretas.
Tas pats dėsningumas matomas ir Išėjimo 20 skyriuje. Dievas apibūdina save kaip pavydų Dievą, baudžiantį už nedorybes tuos, kurie Jo nekenčia, tačiau rodantį ištikimą meilę tiems, kurie Jį myli ir laikosi Jo įsakymų.
Vėlgi meilė nepateikiama kaip visuotinė ir visiems vienodai taikoma. Ji skiriama tiems, kurie Jį myli, o teismas laukia tų, kurie Jam priešinasi.
Būtent todėl man sunku suderinti šias ištraukas su teiginiu, kad Dievo tobulumas reiškia meilę visiems vienodai. Pranašai, įstatymas, teismo palyginimai, kviečiai ir raugės, gerosios ir blogosios žuvys, išrinktieji ir atmestieji — visa tai, regis, rodo kitą kryptį.
Arba šios žinios dera tarpusavyje, arba ne.
Ir jei jos nedera, tikrasis klausimas nėra tai, ar egzistuoja prieštaravimas. Tikrasis klausimas yra toks: kas jį įvedė?
